RELIGIJOS LAISVË – KELIAS Á TAIKÀ

1. Prasidedant Naujiesiems metams, trokðtu, kad mano palinkëjimai pasiektø visus ir kiekvienà; linkiu giedrumo ir klestëjimo, bet labiausiai taikos. Ir vartus uþverianèius metus, deja, þenklino persekiojimai, diskriminacija, baisûs smurto aktai ir religinë nepakanta.

Prieð akis pirmiausia turiu brangià Irako þemæ, kuri, keliaudama stabilumo ir susitaikinimo link, tebëra smurto ir pasikësinimø arena. Á galvà ateina nesenos krikðèioniø bendruomenës kanèios ir ypaè niekinga ataka prieð sirø katalikø Nepaliaujamos Pagalbos Dievo Motinos katedrà Bagdade, kur spalio 31-àjà buvo nuþudyti du kunigai ir per penkiasdeðimt tikinèiøjø, susirinkusiø ðvæsti ðv. Miðiø. Šá aktà vëlesnëmis dienomis palydëjo kitos atakos, nukreiptos ir prieð privaèius namus. Krikðèioniø bendruomenëje tai sukëlë baimæ ir daugeliui jos nariø paþadino norà, ieðkant geresniø gyvenimo sàlygø, emigruoti. Jiems reiðkiu savo ir visos Baþnyèios artumà, konkreèiai parodytà ir neseniai surengtoje Vyskupø sinodo ypatingojoje asamblëjoje Artimøjø Rytø klausimais. Ši asamblëja padràsino katalikø bendruomenes Irake ir visuose Artimuosiuose Rytuose gyventi bendryste ir tose ðalyse toliau dràsiai liudyti tikëjimà.

Nuoðirdþiai dëkoju vyriausybëms, kurios stengiasi sumaþinti mûsø broliø ir seserø þmoniø ðeimoje kanèias, ir raginu katalikus melstis uþ smurtà ir nepakantà kenèianèius savo tikëjimo brolius ir seseris ir su jais solidarizuotis. Man atrodë, jog ðis kontekstas teikia itin gerà progà pasidalyti su jumis keliomis mintimis apie religijos laisvæ kaip kelià á taikà. Juk liûdna konstatuoti, kad kai kuriose pasaulio srityse neámanoma laisvai iðpaþinti ir reikðti tikëjimà, nerizikuojant gyvybe ir asmenine laisve. Kitose srityse egzistuoja tylesnës ir rafinuotesnës iðankstinio nusistatymo prieð tikinèiuosius bei religinius simbolius ir prieðinimosi jiems formos. Krikðèionys dabar yra religinë grupë, dël savo tikëjimo sulaukianti daugiausia persekiojimø. Dël tiesos ieðkojimo, tikëjimo á Jëzø Kristø ir nuoðirdaus raginimo pripaþinti religijos laisvæ daugelis kasdien áþeidinëjami ir neretai gyvena baimëje. Visa tai nepriimtina, nes áþeidþia Dievà ir paþeidþia þmogaus kilnumà, be to, kelia grësmæ saugumui bei taikai ir trukdo autentiðkam visapusiðkam þmogaus vystymuisi (1).

Juk religijos laisve reiðkiasi savitumas þmogaus asmens, per tai galinèio savo asmeniná ir bendruomeniná gyvenimà kreipti á Dievà, kurio ðviesoje iki galo atsiskleidþia asmens tapatybë, prasmë ir tikslas. Savavaliðkai ðià laisvæ atimti ar apriboti reiðkia puoselëti siaurà poþiûrá á þmogø; uþtemdyti vieðàjá religijos vaidmená reiðkia statydinti neteisingà visuomenæ, nes tada ji neatitinka tikrosios þmogaus asmens prigimties; tai reiðkia uþkirsti kelià autentiðkos ir tvarios taikos visoje þmoniø ðeimoje ágyvendinimui.

Todël visus geros valios þmones raginu atnaujinti ásipareigojimà statydinti pasaulá, kuriame visi galëtø laisvai iðpaþinti savo religijà ar tikëjimà ir visa ðirdimi, visa siela ir visu protu mylëti Dievà (plg. Mt 22, 37). Ið tokios nuostatos kyla ir tokia nuostata vadovaujasi ði Þinia 44-osios Pasaulinës taikos dienos, kurios tema „Religijos laisvë – kelias á taikà“, proga.

Šventa teisë á gyvybæ ir dvasiná gyvenimà

2. Religijos laisvës teisë kyla ið þmogaus asmens, kurio transcendentinës prigimties nevalia ignoruoti nei iðleisti ið akiø, kilnumo (2). Dievas sukûrë vyrà ir moterá pagal savo paveikslà ir panaðumà (plg. Pr 1, 27). Todël kiekvienas þmogus turi ðventà teisæ á pilnatviðkà gyvenimà ir dvasiniu poþiûriu. Nepripaþindamas savo dvasinës bûties, neatsiverdamas tam, kas transcendentiðka, þmogus uþsisklendþia savyje, negali surasti atsakymø á savo ðirdies klausimus, kokia gyvenimo prasmë, ir ágyti tvariø etiniø vertybiø bei principø, negali në patirti autentiðkos laisvës ir plëtoti teisingos visuomenës (3).

Šventasis Raðtas santarvëje su mûsø paèiø patirtimis atskleidþia didþiulæ þmogaus kilnumo vertæ: „Kai paþvelgiu á tavo dangø, – tavo rankø darbà, – á þvaigþdes ir mënulá, kuriuos pritvirtinai, – kas gi þmogus, kad já atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rûpinies? Tu sukûrei já nedaug uþ save menkesná, apvainikavai garbe ir didybe. Tu padarei já savo tvariniø ðeimininku, padëjai visa prie jo kojø“ (Ps 8, 4–7).

Þmogaus iðkilios prigimties akivaizdoje mus gali irgi apimti panaði á psalmininko nuostaba. Ji rodosi kaip atvirumas slëpiniui, kaip gebëjimas giliai klausti, kas esame ir kokia visatos kilmë, kaip aukðèiausios Dievo meilës vidinis atgarsis, – Dievo, kuris yra visø daiktø, kiekvieno þmogaus ir visø tautø iðtaka ir tikslas (4). Transcendentinis asmens kilnumas yra esminë judëjø-krikðèioniø iðminties vertybë, taèiau visø gali bûti paþintas ir protu. Šis kilnumas, kaip gebëjimas perþengti savo materialumo ribas ir ieðkoti tiesos, turi bûti pripaþintas visuotiniu gëriu, bûtinu visuomenës, orientuotos á þmogaus pilnatvæ, statydinimui. Pagarba esminiams þmogaus kilnumo elementams, kaip antai, teisei á gyvybæ ir teisei á religijos laisvæ, yra kiekvienos visuomeninës ir teisinës normos moralinio teisëtumo sàlyga.

Religijos laisvë ir abipusë pagarba

3. Ið religijos laisvës kyla moralinë laisvë. Þmogaus prigimtyje ásiðaknijæs atvirumas tiesai ir gëriui iðties kiekvienam þmogui suteikia pilnutiná kilnumà ir laiduoja visiðkà asmenø tarpusavio pagarbà. Todël religijos laisvë laikytina ne tik apsauga nuo prievartos, bet pirmiausia gebëjimu savo sprendimus rikiuoti pagal tiesà.

Tarp laisvës ir pagarbos kitam yra nepertraukiamas ryðys: „Moralës ástatymas ápareigoja pavienius þmones ir visuomeninius sambûrius, naudojantis savo teisëmis, atsiþvelgti á kitø teises, á savo pareigas kitiems ir á bendràjà visø gerovæ“ (5).

Dievui prieðiðka ar abejinga laisvë baigiasi savo paèios neigimu ir nelaiduoja visiðkos pagarbos kitam. Valia, laikanti save ið pagrindø nepajëgia ieðkoti tiesos ir gërio, neturi jokiø kitø elgesio objektyviø prieþasèiø ar motyvø, iðskyrus tuos, kuriuos jai diktuoja trumpalaikiai ir atsitiktiniai interesai, neturi „tapatybës“, saugotinos ir ugdytinos tikrai laisvais ir sàmoningais sprendimais. Todël ji negali reikalauti, kad jà gerbtø kitos „valios“, irgi atsiskyrusios nuo savo giliausios bûties ir galinèios vadovautis kitokiais „motyvais“ ar net nesivadovauti jokiais. Iliuzija, kad etinis reliatyvizmas yra raktas á taikø sugyvenimà, ið tiesø yra susiskaldymø ir þmogaus kilnumo neigimo ðaltinis. Vadinasi, bûtina pripaþinti du vieningo þmogiðkojo asmens matmenis – religiná ir socialiná. Šiuo atþvilgiu neásivaizduojama, kad tikintieji, „idant bûtø veiklûs pilieèiai, turëtø nuslopinti dalá savæs. Norint naudotis savo teisëmis, niekada neturëtø bûti bûtina paneigti Dievà“ (6).

Šeima – laisvës ir taikos mokykla

4. Jei religijos laisvë yra kelias á taikà, tai religinis auklëjimas yra tinkamiausias bûdas ágalinti naujas kartas kitame áþvelgti savo brolá ir seserá, su kuriais privalu kartu keliauti ir bendradarbiauti, kad visi jaustøsi gyvais vienos ir tos paèios visus aprëpianèios þmoniø ðeimos nariais.

Santuoka pagrásta ðeima, vyro ir moters artimos vienybës ir papildomumo iðraiðka, ðiame kontekste siûlosi kaip pirmutinë vaikø ugdymo ir socialinio, kultûrinio, moralinio ir dvasinio augimo mokykla, – vaikø, kuriems tëvas ir motina visada turi bûti pirmieji tiesos ieðkojimo ir meilës Dievui linkme orientuoto gyvenimo liudytojai. Patys tëvai visada turi galëti laisvai, niekieno neverèiami ir atsakingai perduoti savo vaikams savà tikëjimo, vertybiø ir kultûros paveldà. Šeima, pirmutinë þmogiðkosios visuomenës làstelë, yra pirminë darniø santykiø visais nacionaliniais ir tarptautiniais þmoniø sugyvenimo lygmenimis ugdymo vieta. Tai kelias, kuriuo privalu iðmintingai sukti trokðtant kurti tvirtà ir solidarø socialiná audiná, rengti jaunus þmones perimti atsakomybæ uþ savo gyvenimà laisvoje visuomenëje tarpusavio supratimo ir taikos dvasia.

Bendras paveldas

5. Galima sakyti, kad tarp pagrindiniø teisiø ir laisviø, kylanèiø ið þmogaus kilnumo, religijos laisvei tenka ypatingas statusas. Jei religijos laisvë pripaþástama, ið pagrindø gerbiamas asmens kilnumas ir stiprinami tautø etosas bei institucijos. Jei, prieðingai, religijos laisvë slopinama, jei mëginama sutrukdyti þmonëms iðpaþinti savo religijà ar tikëjimà ir pagal tai gyventi, tai þmogaus kilnumas paþeidþiamas ir kartu iðkyla grësmë teisingumui ir taikai, besiremiantiems teisinga, aukðèiausiosios tiesos ir aukðèiausiojo gërio ðviesoje statydinama tvarka.

Šia prasme religijos laisvë taip pat yra politinës ir teisinës kultûros laimëjimas. Ji yra esminis gëris: kiekvienas þmogus turi galëti laisvai naudotis teise individualiai ar bendruomeniðkai iðpaþinti ir reikðti savo religijà ar tikëjimà tiek vieðai, tiek privaèiai, mokydamas, praktikuodamas, skelbdamas, garbindamas ir atlikinëdamas apeigas. Jam neturëtø bûti kliudoma prisijungti prie kitos religijos ar apskritai jokios neiðpaþinti. Šioje srityje pavyzdá ir esminá pagrindà teikia tarptautinë tvarka, nes nenumato jokiø religijos laisvës iðimèiø, iðskyrus diktuojamas teisëto teisingumu pagrástos vieðosios tvarkos poreikio (7). Tad tarptautinë tvarka religinio pobûdþio teisëms pripaþásta toká pat statusà kaip teisei á gyvybæ ir á asmeninæ laisvæ, taip parodydama jos priklausomybæ þmogaus teisiø esminiam branduoliui, toms visuotinëms ir prigimtinëms teisëms, kuriø niekada nevalia paneigti þmogiðkaisiais ástatymais.

Religijos laisvë yra ne iðskirtinis tikinèiøjø, bet visos þemës tautø ðeimos paveldas. Ji yra neatsiejamas teisinës valstybës elementas; jos negalima paneigti sykiu nepaþeidþiant visø pagrindiniø teisiø ir laisviø, nes ji yra jø santrauka ir virðûnë. Ji yra „savotiðkas lakmuso popierëlis, parodantis, ar gerbiamos visos kitos þmogaus teisës“ (8). Skatindama puoselëti savitai þmogiðkuosius gebëjimus, ji kuria reikiamas prielaidas visapusiðkam þmogaus vystymuisi, apimanèiam visus jo matmenis (9).

Vieðasis religijos matmuo

6. Nors religijos laisvë, kaip ir kiekviena laisvë, kyla ið asmeninës plotmës, ji ágyvendinama per santyká su kitais. Laisvë be santykio nëra visiðka laisvë. Religijos laisvë neapsiriboja vien individualiu matmeniu, bet tikrove virsta bendruomenëje ir visuomenëje, atitikdama santykiðkà asmens bûtá ir vieðàjà religijos prigimtá.

Santykiðkumas yra svarbiausias religijos laisvës dëmuo, akinantis tikinèiøjø bendruomenæ puoselëti solidarumà bendrojo gërio labui. Šiuo bendruomeniniu matmeniu kiekvienas þmogus lieka unikalus bei nepakartojamas ir sykiu save iki galo atbaigia bei ágyvendina.

Religiniø bendruomeniø indëlis á visuomenæ neginèijamas. Konstruktyvø tikinèiøjø vaidmená visuomeniniame gyvenime patvirtina gausios karitatyvinës ir kultûrinës institucijos. Dar reikðmingesnis yra etinis religijos indëlis politinëje srityje. Uþuot jà stûmus á ðalá ar draudus, ji laikytina vertinga paspirtimi bendrajam gëriui skatinti. Èia paminëtinas ir kultûros religinis matmuo, per ðimtmeèius suformuotas socialinës ir ypaè etinës religijos átakos. Religinis matmuo jokiu bûdu nediskriminuoja neiðpaþástanèiøjø tikëjimo, prieðingai, stiprina socialinæ sanglaudà, integracijà ir solidarumà.

Religijos laisvë – laisvës ir civilizacijos jëga:
manipuliavimo ja pavojai

7. Religijos laisvës iðnaudojimas slaptiems interesams pridengti, pavyzdþiui, konstitucinei tvarkai griauti, iðtekliams kaupti ar kokios nors grupës galiai iðlaikyti, gali visuomenei padaryti milþiniðkos þalos. Fanatizmo, fundamentalizmo ir þmogaus teises paþeidþianèiø veiksmø niekada negalima pateisinti, juolab religijos vardu. Religijos iðpaþinimo nevalia nei instrumentalizuoti, nei primesti prievarta. Tad valstybës ir ávairios þmoniø bendruomenës niekuomet neturi uþmirðti, kad religijos laisvë yra tiesos ieðkojimo sàlyga ir kad tiesa þmogø átikina ne prievarta, bet „paèios tiesos galia“ (10). Šia prasme religija yra pozityvi varomoji jëga pilietinei ir politinei visuomenei statydinti.

Argi ámanoma nuneigti didþiøjø pasaulio religijø indëlá, kuriuo jos prisidëjo prie civilizacijos plëtros? Nuoðirdi Dievo paieðka sàlygodavo vis didesnæ pagarbà þmogaus kilnumui. Krikðèioniðkosios bendruomenës savuoju vertybiø ir principø paveldu daug prisidëjo prie to, kad þmonës ir tautos suvoktø savo tapatybæ bei kilnumà, taip pat prie demokratiniø institucijø atsiradimo ir þmogaus teisiø ir atitinkamø pareigø átvirtinimo.

Ir ðiandien vis labiau globalizuotoje visuomenëje krikðèionys paðaukti ne tik atsakingu pilietiniu, ekonominiu bei politiniu ásipareigojimu, bet ir savuoju artimo meilës ir asmeninio tikëjimo liudijimu vertingai prisidëti prie sunkiø ir ákvepianèiø pastangø siekti teisingumo, þmogaus visapusiðko vystymosi ir teisingos þmogiðkøjø reikalø tvarkos. Religijos iðstûmimas ið vieðojo gyvenimo atima ið pastarojo gyvybiðkai svarbià, transcendencijai atvirà sritá. Be ðios pamatinës patirties tampa sunku pakreipti visuomenæ visuotiniø etiniø principø linkme ir nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu nustatyti tvarkà, kurios sàlygomis bûtø galima visiðkai pripaþinti bei ágyvendinti pagrindines teises ir laisves, kaip yra nurodoma – deja, vis dar nepakankamai paisomoje ar net ginèijamoje – 1948 m. Visuotiniø þmogaus teisiø deklaracijoje.

Teisingumo ir civilizacijos klausimas:
fundamentalizmas ir prieðiðkumas tikintiesiems griauna teigiamà valstybës pasaulietiðkumà

8. Lygiai taip pat ryþtingai, kaip smerkiamos visos fanatizmo ir religinio fundamentalizmo formos, bûtina prieðintis ir visoms prieðiðkumo religijai formoms, apribojanèioms vieðàjá tikinèiøjø vaidmená pilietiniame ir politiniame gyvenime.

Nevalia uþmirðti, kad religinis fundamentalizmas ir laicizmas yra dvi lygiavertës kraðtutinës formos, atmetanèios teisëtà pliuralizmà ir pasaulietiðkumo principà. Juk abi suabsoliutina siaurà ir daliná poþiûrá á þmogø, pirmoji remdama religiná integralizmà, antroji – racionalizmà. Visuomenë, prievarta brukanti religijà arba – prieðingai – trokðtanti jà uþdrausti, yra neteisinga ir þmogaus bei Dievo, ir savo paèios atþvilgiu. Dievas vilioja þmonijà pas save meilës planu, aprëpianèiu visà þmogø su jo prigimtiniais bei dvasiniais matmenimis, ir kartu laukia laisvo, atsakingo ir nuoðirdaus atsako visa individualia ir bendruomenine bûtimi. Tad ir visuomenei, kaip asmens ir visø jo sudedamøjø matmenø iðraiðkai, privalu gyventi ir organizuotis taip, kad atsivërimas transcendencijai bûtø skatinamas. Kaip tik dël to visuomenës ástatymai ir institucijos negali ignoruoti pilieèiø religinio matmens ar jo apskritai nepaisyti. Savo didingà paðaukimà suvokianèiø pilieèiø demokratinëmis pastangomis ástatymai ir institucijos privalo tinkamai atspindëti tikràjà þmogaus prigimtá ir remti jo religiná matmená. Kadangi religinis matmuo nëra valstybës kûrinys, ði neturi teisës juo manipuliuoti, bet privalo já pripaþinti ir gerbti.

Jei teisinë tvarka – nacionaliniu ar tarptautiniu lygmeniu – leidþia reikðtis religiniam ar antireliginiam fanatizmui arba tai toleruoja, tai ji neatlieka savo uþduoties sergëti ir skatinti teisingumà ir kiekvieno teisæ. Šito nevalia iðstatyti ástatymo leidëjo ar daugumos savivalei, nes, kaip jau mokë Ciceronas, teisingumas yra daugiau negu vien ástatymo parengimo ir taikymo aktas. Jis taip pat aprëpia kiekvienam jo kilnumo pripaþinimà (11). O ðis, be garantuojamos ir esmiðkai ágyvendinamos religijos laisvës, yra suþalotas ir paþeistas, jam gresia pavojus bûti palenktam stabams, suabsoliutintoms santykinëms gërybëms. Visa tai visuomenæ stumia á politiná ir ideologiná totalitarizmà, primygtinai akcentuojantá vieðàjà galià ir slopinantá bei ribojantá sàþinës, màstymo ir religijos laisves, tarsi jos bûtø jam konkurentës.

Pilietiniø ir religiniø institucijø dialogas

9. Autentiðku religiðkumu pasireiðkianèiø principø ir vertybiø paveldas praturtina tautas bei jø etosà. Jis tiesiogiai uþkalbina þmoniø sàþinæ ir protà, primena imperatyvà moraliðkai atsiversti, skatina puoselëti dorybes ir kupiniems meilës broliðkai vieniems su kitais suartëti kaip vienos didelës þmoniø ðeimos nariams (12).

Laikantis pagarbos teigiamam valstybës institucijø pasaulietiðkumui, bûtina vis labiau pripaþinti vieðàjá religijos matmená. To siekiant, esmingai svarbus sveikas pilietiniø ir religiniø institucijø dialogas þmogaus visapusiðko vystymosi ir visuomenës santarvës labui.

Gyventi meilëje ir tiesoje

10. Globalizuotame pasaulyje, kuriame randasi vis daugiau daugiatauèiø ir daugiareligiø visuomeniø, didþiosios religijos gali bûti svarbus þmoniø ðeimos vienybës ir taikos veiksnys. Remdamiesi savais religiniais ásitikinimais ir racionalia bendrojo gërio paieðka, jø sekëjai gali atsakingai darbuotis religijos laisvës aplinkoje. Ávairiose religinëse kultûrose bûtina branginti tai, kas naudinga pilieèiø bendrabûviui, ir atmesti viskà, kas prieðinga þmogaus kilnumui.

Vieðoji erdvë, tarptautinës bendrijos suteikiama religijoms ir jø „gero gyvenimo“ pasiûlai, skatina rastis bendrus tiesos bei gërio matus ir moraliná sutarimà – ir viena, ir kita esmingai svarbu teisingam ir taikiam bendrabûviui. Didþiøjø religijø vadovai dël savo vaidmens, átakos ir autoriteto savose bendruomenëse pirmutiniai ápareigoti siekti abipusës pagarbos ir dialogo.

Savo ruoþtu krikðèionys paties tikëjimo á Dievà, Vieðpaties Jëzaus Kristaus Tëvà, raginami gyventi kaip broliai ir seserys, susibûræ á Baþnyèià ir iðvien statydinantys pasaulá, kur „nebus vietos jokiai skriaudai nei jokiai niekðybei, nes þemë bus kupina Vieðpaties paþinimo, tarsi jûros vandenø apsemta“ (Iz 11, 9).

Dialogas kaip bendras ieðkojimas

11. Dialogà tarp ávairiø religijø sekëjø Baþnyèia laiko svarbiu religiniø bendruomeniø bendradarbiavimo bendrojo gërio labui árankiu. Pati Baþnyèia neatmeta nieko, kas ávairiose religijose tikra ir ðventa. „Su nuoðirdþia pagarba ji þvelgia á tuos veikimo ir gyvenimo bûdus, á tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos paèios tikimø ir mokomø dalykø, neretai perteikia visus þmones apðvieèianèios Tiesos spindesá“ (13).

Nurodytas kelias nëra reliatyvizmo ar religinio sinkretizmo kelias. Juk Baþnyèia „skelbia ir turi skelbti Kristø, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6), kuriame þmonës randa religinio gyvenimo pilnatvæ ir kuriame Dievas visa sutaikino su savimi“ (14). Taèiau tuo neatmetamas dialogas ir bendras tiesos ieðkojimas ávairiose gyvenimo aplinkose, nes, anot Tomo Akvinieèio daþno pasakymo, „kiekviena tiesa, nesvarbu kieno pasakyta, ateina ið Šventosios Dvasios“ (15).

2011 m. ðvæsime Pasaulinës maldos uþ taikà dienos, 1986 m. minëtos Asyþiuje, 25-àsias metines; didþiøjø pasaulio religijø vadovus ðiai maldai á Asyþiø pakvietë garbingasis Jonas Paulius II. Anuomet jie paliudijo, kad religija yra ne atskirties ir konflikto, o vienybës ir taikos veiksnys. Tos patirties atminimas duoda pagrindo tikëtis ateities, kai visi tikintieji jausis esà teisingumo bei taikos statydintojai ir tikrai tokie bus.

Moralinë tiesa politikoje ir diplomatijoje

12. Trokðdamos paþinti ir ginti tiesà ir visuotinius principus bei vertybes, kuriø negalima paneigti nepaneigiant þmogaus kilnumo, politika ir diplomatija turëtø þvelgti á didþiøjø pasaulio religijø siûlomà moraliná ir dvasiná paveldà. Taèiau kà, praktiðkai kalbant, reiðkia skatinti moralinæ tiesà politikos ir diplomatijos pasaulyje? Tai reiðkia atsakingai elgtis remiantis objektyviai ir nuodugniai paþintais faktais, griauti politines ideologijas, kurios galiausiai iðstumia tiesà bei þmogaus kilnumà ir taikos, vystymosi ir þmogaus teisiø dingstimi skatina netikras vertybes; tai taip pat reiðkia nenuilstamai siekti pozityviàjà teisæ grásti prigimtinës teisës principais (16). Visa tai bûtina ir susijæ su pagarba þmogaus asmens kilnumui ir vertumui, þemës tautø átvirtinta 1945 m. Jungtiniø Tautø Organizacijos chartijoje, kurioje vertybës ir visuotiniai moraliniai principai pateikti kaip nacionaliniø ir tarptautiniø normø, institucijø ir bendrabûvio sistemø matas.

Anapus neapykantos ir iðankstinio nusistatymo

13. Nepaisant istorijos pamokø ir valstybiø, pasaulinio ir vietinio lygmens tarptautiniø organizacijø, nevyriausybiniø organizacijø ir visø geros valios þmoniø pastangø, kasdien dedamø pagrindinëms teisëms ir laisvëms apsaugoti, pasaulyje ir ðiandien tebëra persekiojimø, diskriminacijos, religinës kilmës smurto bei nepakantos aktø. Pirmiausia Afrikoje ir Azijoje pagrindinës aukos yra religiniø maþumø nariai, kuriems laisvai iðpaþinti ar pakeisti savo religijà visaip trukdoma: jie bauginami, paþeidinëjamos jø pagrindinës teisës ir laisvës, neleidþiama pasinaudoti bûtinomis gërybëmis, atimama asmeninë laisvë ar net gyvybë.

Taip pat yra – kaip jau konstatavau – rafinuotesniø prieðiðkumo religijai formø, Vakarø ðalyse jos kartais reiðkiasi istorijos ir religiniø simboliø, atspindinèiø daugumos pilieèiø tapatybæ ir kultûrà, neigimu. Jos daþnai kursto neapykantà bei iðankstiná nusistatymà ir nesuderinamos su sveiku ir pusiausviru poþiûriu á pliuralizmà ir institucijø pasaulietiðkumà, jau nekalbant apie pavojø, kad jaunosios kartos neprisilies prie savo ðaliø vertingo dvasinio paveldo.

Religija saugoma ginant religiniø bendruomeniø teises bei laisves. Todël didþiøjø pasaulio religijø vadovai ir tautø atsakingieji asmenys tegu atnaujina ásipareigojimà skatinti ir sergëti religijos laisvæ, pirmuèiausia ginti religines maþumas, nekelianèias jokio pavojaus daugumos tapatybei, bet, prieðingai, teikianèias progà pradëti dialogà ir vieniems kitus kultûriðkai praturtinti. Jø gynimas yra idealus bûdas, kaip sustiprinti palankumo, atvirumo ir abipusiðkumo dvasià, galinèià visose pasaulio srityse ir regionuose apsaugoti pagrindines teises ir laisves.

Religijos laisvë pasaulyje

14. Galiausiai kreipiuosi á krikðèioniø bendruomenes, pirmiausia Azijoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir ypaè Šventojoje Þemëje, Dievo iðrinktoje ir palaimintoje vietoje, kenèianèias nuo persekiojimø, diskriminacijos, smurto ir nepakantos. Ið naujo reikðdamas joms savo tëviðkà palankumà ir patikindamas, kad uþ jas meldþiuosi, visø atsakingøjø asmenø praðau greitais veiksmais uþkirsti kelià bet kokiems piktnaudþiavimams tose srityse gyvenanèiø krikðèioniø atþvilgiu. O Kristaus mokiniai dabartiniø sunkumø akivaizdoje tegul nepraranda dràsos, nes Evangelijos liudijimas visada yra ir bus prieðtaravimo þenklas.

Apmàstykime savo ðirdyje Jëzaus þodþius: „Palaiminti liûdintys, nes jie bus paguosti. <...> palaiminti alkstantys ir trokðtantys teisingumo, nes jie bus pasotinti. <...> Palaiminti jûs, kai dël manæs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip ðmeiþia. Bûkite linksmi ir dþiûgaukite, nes jûsø laukia gausus atlygis danguje“ (Mt, 5, 4–12). Atnaujinkime „prisiimtà ásipareigojimà bûti atlaidiems ir atleisti, to Dievo praðome maldoje Tëve mûsø, kai, melsdami: ir atleisk mums mûsø kaltes, kaip ir mes atleidþiame savo kaltininkams (Mt 6, 12), patys nustatome trokðtamo gailestingumo sàlygà ir matà“ (17). Smurtas nenugalimas smurtu. Mûsø skausmo ðauksmà visada turi lydëti tikëjimas, viltis ir Dievo meilës liudijimas. Taip pat viliuosi, kad Vakaruose, pirmiausia Europoje, liausis prieðiðkumas krikðèionims ir iðankstinis nusistatymas prieð juos, kylantys dël to, kad jie trokðta nuosekliai gyventi pagal Evangelijos vertybes ir principus. Europa veikiau tesusitaiko su savo krikðèioniðkosiomis ðaknimis, kurios esmingai svarbios, trokðtant suvokti jos istorijoje turëtà, turimà ir norimà turëti vaidmená. Teisingumo, santarvës ir taikos ji galës tikëtis tik tada, kai puoselës rimtà dialogà su visomis tautomis.

Religijos laisvë – kelias á taikà

15. Pasauliui reikia Dievo. Jam reikia visuotiniø, visø pripaþástamø etiniø ir dvasiniø vertybiø, o to ieðkant, religija gali reikðmingai prisidëti prie statydinimo teisingos ir taikios socialinës tvarkos nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Taika yra Dievo dovana ir sykiu ágyvendintinas projektas, kuris niekada nepabaigiamas. Su Dievu susitaikinusi visuomenë yra arèiau taikos, kuri nëra tiesiog nekariavimas, karinës ar ekonominës virðenybës ir juolab apgaulës ar mikliø manipuliacijø rezultatas. Prieðingai, taika yra kiekvieno asmens ir kiekvienos tautos apsivalymo ir kultûrinës, moralinës bei dvasinës paþangos, kai visapusiðkai gerbiamas þmogaus kilnumas, vaisius. Visus trokðtanèius darbuotis taikos labui ir pirmiausia jaunuolius kvieèiu ásiklausyti á savo vidiná balsà ir Dieve atrasti tvirtà pagrindà siekti autentiðkos laisvës ir neiðsemiamos jëgos, kuri gali pasauliui duoti naujà kryptá ir dvasià, ágalinanèià nekartoti praeities klaidø. Popieþius Paulius VI, iðmintingai ir toliaregiðkai ásteigæs Pasaulinæ taikos dienà, moko: „Taikai reikia áduoti kitokius ginklus, negu tie, kurie skirti þmonijai þudyti ir naikinti. Pirmiausia reikia moraliniø ginklø, tarptautinei teisei suteikianèiø jëgos ir prestiþo – pirmuèiausia sutarèiø laikymosi ginklo“ (18). Religijos laisvë yra autentiðkas taikos ginklas, turintis istorinæ ir pranaðiðkà misijà. Ji iðties iðkelia aikðtën ir padaro vaisingas giliausias þmogaus savybes bei potencijas, galinèias pagerinti ir pakeisti pasaulá. Ji leidþia net didþiuliø neteisybiø ir materialiniø bei moraliniø bëdø akivaizdoje puoselëti teisingos ir taikios ateities viltá. Religijos laisvæ, kelià á taikà, tepatiria netrukus visi þmonës ir visos visuomenës visais lygmenimis ir kiekviename þemës kampelyje!

Vatikanas, 2010 m. gruodþio 8 d.

BENEDICTUS PP XVI

(1) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 29. 55–57.
(2) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Tikëjimo laisvës deklaracija Dignitatis humanae, 2.
(3) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 78.
(4) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Baþnyèios santykiø su nekrikðèioniø religijomis deklaracija Nostra aetate, 1.
(5) Vatikano II Susirinkimas. Tikëjimo laisvës deklaracija Dignitatis humanae, 7.
(6) Benediktas XVI. Kreipimasis á Jungtiniø Tautø Organizacijos generalinæ asamblëjà (2008 04 18): AAS 100 (2008), 337.
(7) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Tikëjimo laisvës deklaracija Dignitatis humanae, 2.
(8) Jonas Paulius II. Kreipimasis á Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos konferencijos dalyvius (2003 10 10), 1: AAS 96 (2004), 111.
(9) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 11.
(10) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Tikëjimo laisvës deklaracija Dignitatis humanae, 1.
(11) Ciceronas. De inventione, II, 160.
(12) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á kitø religijø atstovus Didþiojoje Britanijoje (2010 09 17): L‘Osservatore Romano (2010 09 18), p. 12.
(13) Vatikano II Susirinkimas. Baþnyèios santykiø su nekrikðèioniø religijomis deklaracija Nostra aetate, 2.
(14) Ten pat.
(15) Super evangelium Joannis, I, 3.
(16) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á vieðojo gyvenimo atstovus ir diplomatiná korpusà Kipre (2010 06 05): L‘Osservatore Romano (2010 06 06), p. 8; Tarptautinë teologijos komisija. Ieðkant visuotinës etikos: naujas poþiûris á prigimtiná ástatymà (2009).
(17) Paulius VI. Þinia 1976 m. Pasaulinës taikos dienos proga: AAS 67 (1975), 671.
(18) Ten pat, 668.
________________________________________________________
„Baþnyèios þinios“
2010 m. Nr. 24